2016/03/22

The City That Never Sleeps

Daug dienų eina ratais taip, kaip ėjo jau tūkstantį kartų, bet kartais ima ir atsitinka kažkas netikėto. Kažkas nelaukto, tokio neįprasto, jog trumpam sustoji ir iš netikėtumo papurtai galvą. Nusišypsai, nes supranti, kad šiandien diena nebus tokia, kaip kitos, kiekviena minutė prabėgs nepastebimai, o vakare gulėsi lovoje ir skaičiuosi gatvėje važiuojančių automobilių šešėlius dar ilgai ilgai. 
Ryte šuoliuosi gatve, nes niekada ankstyvo kovo šaltis nebuvo toks lauktas, o metaliniai prieangio laipteliai tokie savitai jaukūs. 
Būna, kad lauki penktadienio visą savaitę, o būna ir taip, jog sekmadienio vakarą bėgi geležinkelio bėgiais ir negali patikėti, jog po jais teka triukšminga miesto upė. Šalia šurmuliuoja turgus, dailininkai sėdi ant medinių statinių, o už kampo vaikai skaičiuoja monetas spalvotu glajumi dengtiems sausainiams pirkti. Tėvai šypsosi ir leidžia viską, nes juk tai - neeilinės dienos. 
Dienos džiaugsmo, žiūrėjimo į viršų, į dangų, kurio beveik nesimato, dienos vieno gurkšnio kavos, gal spurgų, o gal - prancūziškų raguolių, dienos bėgimo, vėjuoto oro, vienišų viešbučio barų, greitų žingsnių, lėtų minčių, gaivaus oro gūsio. 
















No comments:

Post a Comment