2013/01/24

L'impressionnisme et la mode

Nana. Edouard Manet, 1877.
"Kai kurių dalykų verta palaukti, net jei tektų pasigauti peršalimą", pamaniau sau stovėdama ilgoje eilėje į Musée d'Orsay. Išties, šio žavaus Paryžiaus muziejaus, sukaupusio didžiausią pasaulyje impresionizmo kolekciją, ir dviejų kitų meno mekų The Art Institute of Chicago bei The Metropolitan Museum of Art rengta paroda "L'impressionnisme et la mode" ("Impresionizmas ir mada") buvo ne tik grožis akims. Ji leido atidžiau pažinti XIX a. pabaigoje prasidėjusią ir iki šiol meno mylėtojų dievinamą dailės kryptį, tik ši kartą - per mados prizmę. 

Mada, pasak vienos iš parodos organizatorių Glorios Groom, buvusi labai svarbi impresionistų darbuose, tačiau kažkodėl yra dažnai pamirštama meno kritikų ir istorikų. Dailininkai, tyrinėję šviesos virsmus skirtingu dienos metu, savo darbuose itin reikšmingą vaidmenį suteikdavo suknelėms, kurių klostėse įsipindavo saulės spinduliai, skrybėlėms, metančioms šešėlį ant aristokratiško baltumo moterų veidų, ar plonoms nėrinių skraistėms, nerūpestingai dengiančioms merginų pečius. 
Pavyzdžiui, iš vieno monumentaliausių parodos paveikslų, Edouard Manet La Parisienne, į mus žvelgia moteris, įkūnijanti ne paprastąją, koketiškąją ir visiems pažįstamą paryžietę. Tai - elegancijos etalonas, kurios laikyseną, stilių, net šukuoseną kopijavo didžioji dauguma epochos moterų. E. Manet siekė vaizduoti ne tik tai, ką paprasta pastebėti iš išorės, bet ir tai, kas slypi viduje, išvaizdą darydamas dar patrauklesne. 


La Parisienne. E. Manet, 1875. 
Įdomu ir tai, jog E. Manet (kaip, beje, ir daugelis kitų impresionistų) paveiksluose palyginti nedidelę reikšmę turi kilmė ar socialinis statusas. Spindėti prabanga ir elegancija pagaliau galėjo ir vidurinio sluoksnio moteris, kuri sukneles nebūtinai siuvasi madingiausioje Paryžiaus ateljė, tačiau kurios išsilavinimas ir vidinė kultūra paverčia ją ne mažiau žavinga. "La Parisienne n'est pas à la mode, elle est la mode" ("Paryžietė nėra madinga, ji pati yra mada"), sakė Arsène Houssaye, žavėdamasis meilės miesto gyventojų skoniu. 

La femme au chapeau noir: portrait d'Irma Brunner. E. Manet, 1880.
Madame Charpentier et ses enfants. Pierre-August Renoir, 1878.
Negalėjau kiek ilgiau nestabtelėti ir prie savo mėgstamiausio tapytojo Claude Monet darbų, tokių šviesių ir viliojančių savo nerūpestingumu. Žaviajame "Le déjeuner sur l'herbe" ("Pusryčiai ant žolės"), kurio nederėtų painioti su kitu tokio pačio pavadinimo darbu, nutapytu E. Manet, atsiskleidžia daugybė miško spalvų bei saulės, besiskverbiančios pro lapus, šviesos žaismas, marginantis paveikslo herojų drabužius. Pats siužetas tampa ne toks svarbus, visas dėmesys sukoncentruotas į detales: visi pusryčių dalyviai nutapyti skirtingose pozose, vieni sėdi, kiti - šnekučiuojasi, taip siekiant parodyti skirtingus kostiumo klosčių kritimus, švarkų kirpimą, kelis sijonų sluoksnius (atkreipkite dėmesį į sėdinčias moteris). Tai - sustojusi trumpa dienos akimirka, kurioje nėra nieko perdėto, nenatūralaus. Beje, tapytojui dar esant gyvam, paveikslas buvo pažeistas drėgmės, tad Monet jį padalino į tris dalis, kurių viena dingo, o kitos dvi saugomos Orsay muziejuje.

Le déjeuner sur l'herbe. Claude Monet, 1865-1866.
Ko gero, labiausiai intriguojantys eksponatai parodoje buvo tie, kurių vaizduojamas to meto mados tendencijas padėjo suprasti ir šalia demonstruojami autentiški drabužiai. Šalia įspūdingo dydžio Albert Bertholomé darbo "Dans la serre" galima apžiūrėti ir ta pačią suknelę, kurią jo žmona dėvi pozuodama paveikslui. Tai žymiojo "cul de Paris" tipo baltos medvilnės suknelė su smulkiomis sagutėmis, puošta violetiniais taškeliais bei linijomis. Trijų ketvirčių rankovės buvo itin madingas to meto pasirinkimas, kaip ir du priekyje besipuikuojantys kaspinai. Šiam suknelės modeliui būdingas ir medžiagos "suėmimas" nugaroje, dar labiau pabrėždavęs moters figūros linkius. Atkreipkite dėmesį, jog ne mažiau, nei pati suknelė, svarbu ir tinkamai parinkti aksesuarai: daili skrybėlaitė, bateliai, subtili apyrankė.

Dans la serre. Albert Bartholomé, 1881.

Išėjusi iš parodos gailėjausi, jog nepasiligau ilgiau, jog per daug neatidžiai apžiūrėjau suknelių nėrinius, gamtos atspalvius tuometiniame garderobe. Juk impresionizmas ir mada -  dvi neatsiejamos meno sferos, pildančios viena kitą. Tai džiaugsmas dėl paprastų gyvenimo malonumų, grožio ir tobulybės ieškojimas kasdienybėje. Tai - nesibaigianti šventė. 

Femmes au jardin. Claude Monet, 1866.
La balançoire. Pierre-August Renoir, 1876.
Rue de Paris, jour de pluie. Gustave Caillebotte, 1877. 


Nuotraukos franceculture.fr, madamelefigaro.fr, francetvinfo.fr

7 comments:

  1. As irgi buvau neseniai d'Orsay muziejuje!
    Ziauriai patiko!

    ReplyDelete
    Replies
    1. Džiaugiuosi! Visi pirmu taikymu bėga į Luvrą, bet, manau, Orsay labai labai verta aplankyti.. :)

      Delete
  2. ekskursija po Paryziu. su gidu:)

    ReplyDelete
  3. kokia nuostabi paroda! Paryžiuje buvau prieš trylika metų, absoliučiai nedovanotina! šiemet kiekvieną dieną pradedu su mintimi, kad reikia ten nuvykti. ir impresionizmą labai mėgstu.

    ReplyDelete
    Replies
    1. Gaila, jau baigėsi šita paroda. Eičiau ir eičiau :( Būtinai atvažiuok! Pavasaris, ko gero, idealiausias metas apžiūrėti Paryžių. Kai žydi rausvi kaštonai :)

      Delete
  4. p.s. ar galėtum man brūkštelt į monique.le.petit.oiseau@gmail.com?
    turiu nupezusį prašymą:D

    ReplyDelete