2012/11/28

L'impression

 
Yra dalykų, kurie neturi kainos. Šviesos ruožas ankstyvą vasaros rytą, dar vartantis lovoje, kai, atrodo, įmanoma viską pradėti iš naujo. Kalėdų išvakarės kvepiančiuose namuose, perduodama išmintis, artimųjų šypsenos ir džiaugsmas. Pirmasis sniegas ir gatvių kvapas po lietaus. Visa tai - tikrų tikriausias impresionizmas, XIX amžiaus antroje pusėje pradėtas vaizduoti ir ant drobės.
 

"Sustok, akimirka žavinga!" Ko gero, šie dar J. W. Goethe pagrindinio kūrinio veikėjo Fausto ištarti žodžiai taikliausiai apibūdintų impresionizmo tikslą - sustabdyti akimirkos grožį. Vaizduoti pasaulį tokį, koks jis yra, įamžinti mažus gyvenimo malonumus. Ir jei ne Claude Monet, nutapęs šį įrašą iliustruojantį paveikslą pavadinimu "Impression, soleil levant" ("Įspūdis, saulėtekis"), galbūt dabar šią modernizmo kryptį vadintume kiek kitaip. Tekančios saulės sukuriama šviesa, rytinis rūkas ir mažos, nedidelėje prieblandoje skendinčios žvejų valtys - detalės, stebėtoją verčiančios pajusti akimirkos trapumą.
Tačiau norėjau pasidalinti mintimis apie kelis kitus C. Monet darbus. Tai kūriniai, prie kurių galima praleisti valandų valandas, vien grožintis, pernelyg neieškant sudėtingų prasmių, šypsantis, verkiant ir... svajojant.
Abu juos jungia bendra gėlių, lauko tema, suteikianti laimės, lengvumo įspūdį (pastarojo žodžio nevartoti kalbant apie Monet darbus - neįmanoma). Pirmasis darbas, tai žymusis "Les Coquelicots" ("Aguonų laukas"), pirmą kartą pristatytas debiutinėje impresionistų parodoje 1874 metais. Lyg iš niekur dygstančios aguonos, besistiebiančios į dangų ir bet kuriuo momentu galinčios išsisklaidyti vėjyje, tarsi sufleruoja, kokia trumpa, bet brangi kiekviena akimirka. Įspūdį stiprina ir žmonių siluetai. Lyg būdami visai nesvarbūs šioje drobėje, jie atskirti po du, paveikslo centrą užpildyti leisdami raudonoms aguonoms. Stebėtojui paliekama pačiam susikurti paveikslo scenarijų: iš kur atėjo ir kur keliauja moterys, koks tuo metu dienos laikas. Šis pasivaikščiojimas - tarsi įamžintas nedidelis tuometinis kasdienis ritualas, spinduliuojantis ramybe ir pilnatve.
 

Neslėpsiu, jog antrasis darbas, kurį parinkau, man yra vienas geriausių kada nors matytų meno kūrinių. Tai "Femme à l'ombrelle tournée vers la gauche" ("Moteris su skėčiu, pasisukusi į kairę"). Nors tai paveikslas iš ciklo (kitas panašus darbas - "Moteris su skėčiu, pasisukusi į dešinę"), būtent šis variantas man paliko didžiausią įspūdį. Atsistoję prieš jį, neišvengiamai pasijuntate, lyg stovėtumėte tame pačiame lauke, kur yra ir vaizduojamoji moteris. Atrodo, jog jaučiate tą patį vėją, kuris plaiksto jos suknelę ir melsvą šalį,  girdite po kojomis traškančią žolę. Paveiksle nėra daug ryškių spalvų, tačiau jos leidžia pajusti šviesios, šiltos, bet kartu ir nenuspėjamos dienos nuotaiką. Darosi smalsu, koks peizažas slepiasi už kalvos, kodėl ši moteris viena, į ką ji žiūri. Nors drobėje nevaizduojamas joks veiksmas, kiekvienas šiame paveiksle gali įžvelgti skirtingas prasmes: būties lengvumą, akimirkos svarbą, savęs pažinimą.
Nors šį darbą mačiau kelis sykius, kiekvieną kartą kyla noras bėgte užbėgti kalva į viršų, atsukti nugarą į saulę, jausti lengvą vėją ir įamžinti, sustabdyti bent mažą dalelę dienos...

 
 

No comments:

Post a Comment